- rupuižė
- rùpuižė sf. (1) K, Ls, rupuižė̃ (3b) KI716; R, MŽ, Sut, N, E
1. žr. rupūžė 1: Bet ir rùpuižės, ir varlės taip nusigando, kad jos umaru su vaikais į vandenį šoko K.Donel. Nuodinga rupuižė B824.
2. bjaurus, šlykštus koks padaras (ppr. austrė): Ale trečiasis, du bjauriu ryku nusitvėręs, rùpuižes baisias į bliūdą tarškino platų, nės tas rùpuižes mūsų ponai garbino skaudžiai K.Donel.
3. žr. rupūžė 2: Tu rupuiže! B824.
◊ rupuižės akmuo B824 kaukaspenis.
Dictionary of the Lithuanian Language.